Mitai apie „šlakų“ valymą

    Pastaruoju metu madinga tapo valyti iš organizmo

    „šlakus“ ir „toksinus“. Bet ar tikrai reikia padėti organizmui šalinti kažkokias medžiagas? Gal jis puikiai susitvarko pats? Vieningos nuomonės šiuo klausimu neturi net specialistai. Vieni gydytojai įsitikinę, kad mūsų organizmas – ideali savireguliacijos sistema, puikiai apsivalanti nuo nereikalingų produktų. Šiame procese dalyvauja žarnynas, kepenys, inkstai, prakaito liaukos. Tiesa, tik tokiu atveju, jei žmogus visiškai sveikas. Tačiau ar daugelis gali tuo pasigirti? Ne pati švariausia aplinka ir dabartinis gyvenimo būdas didina natūraliems organizmo filtrams tenkančias apkrovas. Būtent todėl kiti gydytojai mano, kad organizmui reikia padėti. Klausimas tokiu atveju kitas – kaip suprasti „apsivalymą“ ir nuo ko reikia „valytis“?

    Kas yra „šlakai“? Apie „šlakus“ daug rašoma populiarioje literatūroje ir beveik nieko nėra moksliniuose tekstuose. Valymų ir detoksikacijų gerbėjai įsitikinę, kad mumyse nuolat kaupiasi atliekos – akmenys, gleivės, sunkiųjų metalų druskos. Savarankiškai jų pašalinti esą organizmas nesugeba. Tam reikalingos klizmos, žarnyno plovimas, dietos, vaistų vartojimas. Įdomu šiuo atveju kitkas. Termino „šlakai“ medicinoje nėra. Medikai specialistai teigia, kad kalbant apie žmogaus organizmą termino „valymas“ išvis naudoti negalima. Žmogus nėra purvą kaupiantis kilimėlis. Jokie tyrimai dar nėra niekur atradę šlakų sankaupų. Kodėl taip išplito apsivalymo idėja? Šlakai, toksinai ir kt. – visai tai skamba paslaptingai ir mistiškai. Tie, kas tuo tiki, nuolat gyvena jausdami „purvinos“ aplinkos, kuri ir sukelia ligas, poveikį. Nuo šito gali išgelbėti tik nuolatiniai organizmo „valymai“.

    Šalutiniai produktai Gydytojams labiau patinka moksliškesnis terminas „toksinai“, tačiau ir jį reiktų vartoti atsargiau, nekaltinant pastarųjų visom nelaimėm, pradedant galvos skausmu ryte ir baigiant viršsvoriu. Žiūrint paprastai, toksinai reiškia... nuodus. Iš kur jie atsiranda mūsų organizme? Tai – šalutiniai medžiagų apykaitos, jei ji nėra ideali, produktai. Jeigu kraujo tyrime pastebimas kažkurio fermento padidėjimas, jį galima vadinti toksinu. Tokie šalutiniai produktai tikrai gali pakenkti ir kauptis formuodami akmenukus. Kaip su jais kovoti? Visų pirma jokių ekstremalių eksperimentų. Pamirškite apie „stebuklingus“ gėralus ir klizmas. Universalaus šalutinių produktų šalinimo mechanizmo nėra. Kartais gali padėti badavimas, bet su juo reiktų elgtis atsargiai. Badauti gali tik gydytojų prižiūrimi absoliučiai sveiki žmonės. Tačiau kam jiems „valytis“? Protingiausia būtų nueiti ir išsitirti. Tada tiksliai bus žinoma, kur slypi problemos. Ir tik po šito galima eiti pas gydytoją ir planuotis tolesnius veiksmus. Sumaniausia – ne „valyti“ organizmą, o apsaugoti jį nuo „užsiteršimo“ – grubaus medžiagų apykaitos sutrikimo.

    Ar tikrai bus „švaru“? Paprasčiausias būdas „neužsiteršti“ – žiūrėti, ką valgome. Visi puikiai žino apie greito ar konservuoto maisto keliamas problemas. Visgi reiktų žinoti, kad yra ir mažiau pastebimi dalykai. Daugumas valgo per daug mėsos, taip papildomai apkraudami virškinimo traktą ir kepenis. Madinga baltymų dieta sistemą priverčia veikti iš paskutiniųjų. Jeigu norite leisti savo organizmui pailsėti, kartais palepinkite jį vegetariškomis dietomis. Taip bus sumažintas ir bendras raciono kaloringumas. Dar vienas populiarus „apsivalymo“ būdas – serbentų (gemalų, aktyvuotos anglies ir kt.) naudojimas. Jie sugeria ir pašalina visus kenksmingus toksinus (jei tik jų tikrai yra). Problema tame, kad sorbentai dirba per daug nesirinkdami: kartu su toksinais šalinamos naudingos medžiagos ir vitaminai. Taigi, sorbentai geri, kai būtina greita detoksikacija (apsinuodijus), tačiau ilgas jų naudojimas „tiesiog šiaip“ gali ir pakenkti.

    Dar kartą apie pirtį „Valyti“ organizmą galima ne tik per virškinimo sistemą. Apsivalyti padeda ir tokios procedūros, kaip limfodrenažas arba įvyniojimas. Jeigu įvyniojama į jūros dublius ar molį, „valymas“ vyksta visu pajėgumu. Taip pat reiktų nepamiršti apie daugeliui lengvai prieinamą būdą – pirtį. Gydytojai teigiamai atsiliepia ir apie rusišką pirtį, ir apie sauną. Pirtyje oda prisiima dalį kepenų funkcijų: kuo smarkiau žmogus prakaituoja, tuo dagiau kenksmingų medžiagų pašalinama per odą. Be to, pirtis – kompleksinis, visam organizmui naudingas, metodas. Apsilankymą pirtyje galima prilyginti fitneso treniruotei: greičiau plaka širdis, suintensyvėja kraujotaka. Deja, būtent todėl pirties turėtų vengti širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės.

    O jeigu? Visgi vienas, realus „šlakas“ yra. Tai ... riebalai. Jis kaupiasi ne tik ant šlaunų ar pilvo, bet ir ant kraujagyslių sienelių. Ši problema gerokai rimtesnė, nes gali baigtis ateroskleroze. Palyginti neseniai buvo nustatyta, kad pavojingiausi yra būtent taip vadinami visceraliniai riebalai. Jie kaupiasi ne po odą, bet pilvo viduje ir tarsi apgaubia vidaus organus. Visceraliniai riebalai pripažinti kaip keliantys pavojų susirgti diabetu, vėžiu, ateroskleroze, patirti infarktą ar insultą. Dar daugiau – paskutiniais tyrimais nustatyta, kad visceraliniai riebalai įtakos turi ne tik sveikatai, bet ir nuotaikai. Jie skatina streso hormono kortizolio gamybą ir slopina džiaugsmo hormono endorfino išsiskyrimą. Gera naujiena ta, kad šis „šlakas“ nesunkiai pašalinamas laikantis dietų ir sportuojant. Jo atsikratyti lengviau negu ant pilvo ar šlaunų susikaupusių „padangų“. Valome kūną ar sielą? Savo paaiškinimą „valymų“ išpopuliarėjimui turi ir psichologai. Pasirodo, daugelis žmonių, apsėstų apsivalymo idėja, taip bando spręsti psichologines problemas. Psichologai teigia, kad bandydami atsikratyti „šlakų“, žmonės tikisi taip „apsivalyti“ nuo neigiamų jausmų ir minčių. „Narcizai“ valosi norėdami pasijusti pranašesni už aplinkinius. Kompulsyvinio tipo žmonės tikisi, kad nuolatiniai „apsivalymo“ ritualai padės jei ne išspręsti, tai bent pamiršti apie vidinius konfliktus. Priklausomi, linkę paklusti, silpni, pasiduodantys įtakai asmenys tampa reklamos ir užslėptos nemeilės sau aukomis. Yra ir kolektyvinė viso šito priežastis: modernus žmogus jaučiasi kaltas dėl užterštos gamtos. Idealizuojame švarią, tyrą ir negrįžtamai prarastą gamtą. Visomis išgalėmis stengiamės grįžti į prarastąjį Rojų. Vienas iš būdų – „valant“ savo organizmą. Ką daryti, jei supratote, kad „didysis apsivalymas“ tebuvo svajonė, susijusiu su psichologinėmis problemomis? Reiktų tiesiog padirbėti su problemomis. Galima patiems, galima kreiptis į psichologą. Juk ne be reikalo sakoma: problemos įvardinimas – pusė kelio į jos sprendimą.

    Išvados? 1. „Šlakai“ – ne medicininis terminas. Daugelis „apsivalymo“ mėgėjų taip bando spręsti psichologines, o ne fiziologines problemas. 2. Švelnios procedūros tikrai gali padėti organizmui šalinti nereikalingas medžiagas. Visgi tai daryti reiktų ne eksperimentuojant su savimi, o pasitarus su specialistais ir atlikus tyrimus. 3. Sveikas gyvenimo būdas – atitinkamos fizinės apkrovos, sveikas, subalansuotas maistas, reguliarios SPA procedūros arba pirtis – veiks geriau ir patikimiau, negu vienkartiniai ekstremalūs „apsivalymai“.